MŪSŲ ATSAKYMAS YRA NE
Atviras laiškas atsakant į 2026 m. pranešimą apie Sąjungos padėtį
Gerbiama Pirmininke,
savo pranešime apie Sąjungos padėtį paklausėte mūsų, ar norime stipresnės, savarankiškesnės Europos, turinčios daugiau galios veikti. Pasakėte mums, kad „tik Europa gali suteikti europiečiams tikrą suverenitetą“. Raginote kurti naujas Europos saugumo struktūras ir gilinti ekonominę integraciją.
Paprašėte europiečių atsakymo.
Mūsų atsakymas yra NE.
Ne todėl, kad atmetame Europą. Europa yra mūsų namai.
Tačiau atmetame Jūsų teiginį, kad tik Europa gali suteikti europiečiams tikrą suverenitetą. Suverenitetas nėra tai, ką Europos Sąjunga gali mums suteikti.
Visa politinė valdžia kyla iš žmonių. Jos šaltinis nėra valstybė, vyriausybė ar Europos Sąjunga.
Kadangi žmonės yra suverenūs, valstybė egzistuoja tam, kad jiems tarnautų ir vykdytų jų valią. Jos valdžia kyla iš žmonių, o ne atvirkščiai.
Europos Sąjunga yra dar vienu žingsniu nutolusi nuo šio valdžios šaltinio. Ji egzistuoja tam, kad tarnautų savo valstybėms narėms ir vykdytų jų valią, naudodamasi tik tomis galiomis, kurias jos nusprendė jai patikėti.
Europos Sąjunga nėra suvereni valstybė ir negali suteikti europiečiams suvereniteto.
MES NESUTEIKĖME JUMS ŠIO MANDATO
Šalys, įstojusios į ES 2004 m. — daugelis jų tik neseniai išsivadavusios iš totalitarinio valdymo — įstojo į Sąjungą, grindžiamą tuo metu galiojusiais susitarimais.
Netrukus po to buvo pasiūlyta Europos Konstitucija.
Kai žmonių iš tikrųjų buvo paklausta, Prancūzija pasakė NE. Nyderlandai pasakė NE.
Didelė šio projekto dalis vėliau sugrįžo Lisabonos sutarties pavidalu. Ji išplėtė balsavimą dauguma ir galias Europos lygmeniu, tačiau beveik nė vienai Europos visuomenei nebuvo leista dėl jos balsuoti tiesiogiai. Airija buvo išimtis: airiai iš pradžių atmetė Lisabonos sutartį, o po to, kai buvo susitarta dėl garantijų, jų buvo paprašyta balsuoti dar kartą.
Todėl šiandieninė Europos Sąjunga išsivystė gerokai toliau nei tai, prie ko milijonai žmonių Vidurio ir Rytų Europoje iš pradžių balsavo prisijungti. Tai svarbus faktas, kai dabar kalbate apie Europos suverenitetą.
EUROPOS ISTORIJA YRA KRUVINA
Žlugus Romos valdžiai Vakarų Europoje, Karolis Didysis suvienijo didelę žemyno dalį po imperatoriaus karūna. Europos integracijos judėjimas iki šiol remiasi jo palikimu.
Tačiau vėlesnius šimtmečius ženklino nuolatinės kovos dėl viršenybės žemyne tarp valdovų ir dinastijų, kurių galios centrai buvo teritorijose, iš kurių vėliau susiformavo Prancūzija, Vokietijos karalystės ir Britų salos.
Kiti šimtmečiai. Kiti valdovai. Kitos priežastys.
Tačiau vienas modelis kartojosi vėl ir vėl. Valdovai siekė vis didesnių teritorijų, daugiau išteklių ir daugiau žmonių, kuriems galėtų valdyti ir iš kurių galėtų rinkti pajamas. Jų ambicijos augo; kainą mokėjo paprasti europiečiai.
Jie mokėjo mokesčius. Jie teikė darbo jėgą. Jie davė kareivius. Jie laidojo savo vaikus.
Karalystės, imperijos ir vyriausybės kilo ir žlugo. Sienos keitėsi. Vėliavos keitėsi. Tačiau karta po kartos paprasti žmonės buvo verčiami finansuoti ambicijas, kurios nebuvo jų pačių, ir mirti karuose dėl to, kas nustatys Europos politinę tvarką.
Praėjus aštuoniasdešimt vieneriems metams po paskutinio katastrofiško karo Europoje, vis dažniau matome ženklų, kad Europos Sąjunga rengia Europą dar vienai didelei konfrontacijai su Rusija, kuri šimtmečius save laikė Rytų Romos imperijos paveldėtoja.
Senasis Vakarų ir Rytų Romos padalijimas galėjo išnykti iš mūsų dabartinio politinio žodyno, tačiau jo palikimas tebėra labai gyvas. Prieš kelerius metus Ukraina uždraudė Rusijos Ortodoksų Bažnyčią ir nutraukia šimtmečius gyvavusius religinius ryšius su Maskva.
Du kartus per kiek daugiau nei du šimtmečius žemyninė Europos galybė, kuri buvo pajungusi didelę Europos dalį savo kontrolei, pasuko į rytus prieš Rusiją — Napoleonas 1812 m. ir Hitleris 1941 m. Abi kampanijos baigėsi neįsivaizduojamo masto katastrofomis.
Neleisime, kad Europa trečią kartą būtų organizuojama tam pačiam tikslui. Nebebūsime naudingi idiotai karuose, kuriuos sumanė kiti, kurie finansuojami mūsų pinigais ir kuriuose kovoja mūsų vaikai.
Europa niekada daugiau neturi būti vienijama karo tikslu.
Kruvina Europos istorija nesuteikia nė vienai Europos institucijai moralinio mandato paversti Europos tautas viena žemynine galybe.
Šimtmečius bandymai sutelkti valdžią šiame žemyne vėl ir vėl baigdavosi varžymusi, dominavimu ir karu. Todėl atmetame mintį, kad Europos suvienijimas turėtų baigtis dar vienu karu su Rusija ar kita didžiąja galybe.
Nenorime dar vienos Europos imperijos.
Norime suverenių Europos tautų: taikių, klestinčių ir laisvų bendradarbiauti tarpusavyje ir su likusiu pasauliu.
Nė viena sostinė neturi teisės valdyti Europos. Nei Paryžius. Nei Berlynas. Nei Londonas. Nei Maskva. Nei Briuselis.
IR MES ATMETAME JŪSŲ VEIKLOS REZULTATUS
JŪS NEAPGYNĖTE TEISIŲ IR ATSAKOMYBĖS, KURIAS PATI SKELBIATE.
ES vis dar nėra prisijungusi prie Europos žmogaus teisių konvencijos, nors jos pačios sutartys įpareigoja tai padaryti, o Jūsų pačios Komisija buvo pasmerkta už tai, kaip tvarkė prašymus susipažinti su Jūsų komunikacija su Pfizer.
JŪS SUSILPNINOTE EUROPOS SĄJUNGOS EKONOMIKĄ.
Europos įmonės susiduria su energijos kainomis, gerokai aukštesnėmis nei jų pagrindinių konkurentų, o iš penkiasdešimties didžiausių pasaulio technologijų bendrovių tik keturios yra europietiškos — tuo tarpu Briuselis vis labiau reguliuoja net smulkiausias ekonominio gyvenimo detales.
JŪS NEAPSAUGOJOTE EUROPOS SIENŲ.
Dešimtmečiai nekontroliuojamos migracijos ir nepakankamo taisyklių vykdymo padidino spaudimą būstui, mokykloms, viešosioms paslaugoms ir valstybių biudžetams, kartu menkindami žmonių pasitikėjimą vyriausybių gebėjimu kontroliuoti, kas atvyksta į jų šalis ir kas jose pasilieka.
Jūsų prioritetai matomi ir Jūsų pačios biudžete: 2026 m. Europos Sąjunga savo administracijai skyrė daugiau nei 13 mlrd. eurų, tačiau migracijai ir sienų valdymui — tik apie 5 mlrd. eurų.
Taip pat atmetame politinę idėją, kad masinė imigracija gali būti naudojama nacionalinei tapatybei silpninti. Žmonės, atvykstantys iš šalių už Europos ribų, natūraliai neturi tokio pat paveldėto ryšio su mūsų nacionalinėmis istorijomis, institucijomis ir valstybėmis. Visuomenę, turinčią silpnesnius bendrus istorinius ryšius, gali būti lengviau įtikinti, kad šios tautos yra pasenusios ir turėtų užleisti vietą vienai viršnacionalinei Europos valstybei.
JŪS PAKEITĖTE PRAGMATIZMĄ IDEOLOGIJA.
Žaliuoju kursu, anglies dioksido kainodara ir privalomomis Europos taisyklėmis valstybės narės verčiamos užkrauti išlaidas savo žmonėms, kad įgyvendintų Europos lygmeniu nustatytus prioritetus. Vis didesnė dalis to, ką uždirba europiečiai, nukreipiama politiniams tikslams, kurių jie niekada nepasirinko tiesioginiu balsavimu.
JŪS PAKEITĖTE DIPLOMATIJĄ KONFRONTACIJA.
Santykiai su Rusija iš esmės įšaldyti, o santykiai su Kinija ir net Jungtinėmis Valstijomis tampa vis labiau konfrontaciniai. Europa turi gebėti palaikyti veikiančius santykius su didžiosiomis valstybėmis net tada, kai su jomis nesutinkame.
JŪS NEGERBĖTE SAVO PAČIOS PRINCIPŲ.
ES žada subsidiarumą — sprendimus priimti kuo arčiau žmonių — tačiau valdžia, reguliavimas ir administracija toliau telkiasi Europos lygmeniu.
JŪS NEAPGYNĖTE ŽODŽIO LAISVĖS, PRIVATUMO IR TEISĖS Į POLITINĮ NEPRITARIMĄ.
Privati komunikacija patiria vis platesnę reguliacinę priežiūrą, ES institucijos vis giliau kišasi į internetinę politinės informacijos erdvę, o netgi kilo susirūpinimas dėl žmonių, prarandančių banko paslaugas dėl savo politinių ar filosofinių įsitikinimų.
Ir Jūsų atsakymas į visas šias nesėkmes yra dar daugiau galios Briuseliui?!
Mūsų atsakymas yra NE.
EUROPA NĖRA EUROPOS SĄJUNGA
Visoje savo kalboje nuolat kalbėjote taip, tarsi Europa ir Europos Sąjunga būtų tas pats.
Taip nėra.
Europa yra senesnė už ES ir nepalyginamai didesnė už jos institucijas.
Čekas, reikalaujantis Čekijos suvereniteto, yra europietis. Prancūzas, reikalaujantis Prancūzijos suvereniteto, yra europietis. Nyderlandų rinkėjas, sakantis NE tolesnei integracijai, yra europietis.
Prieštaravimas Jūsų politiniam projektui nėra prieštaravimas Europai.
Po beveik septynerių Jūsų pirmininkavimo metų apibūdinote Europos Sąjungos krizes, jos susiskaldymą, ekonominius sunkumus, grėsmes saugumui ir pasitikėjimo praradimą — tačiau niekur rimtai nepaklausėte, kokią atsakomybę už Jūsų vadovaujamos Sąjungos būklę prisiima Jūsų pačios Komisija.
Vadovavimas reiškia atsakomybę.
Jūs prašote mūsų dar daugiau galių ir teisės priimti sprendimus.
Mūsų atsakymas nėra vien tai, kad daugiau Jums jų neduosime.
Atsiimame galias, kurios praeityje buvo perduotos iš mūsų ir mūsų valstybių Europos Sąjungai.
Suverenitetas priklauso žmonėms. Valdžia kyla iš jų — ne iš Briuselio. Tai, ką žmonės patikėjo, jie gali ir atsiimti.
Todėl atmetame bet kokį tolesnį politinės valdžios perdavimą iš Europos tautų Europos Sąjungai ir susigrąžiname jau perduotas galias ten, kur priklauso suverenitetas: žmonėms ir jų valstybėms.
Paprašėte europiečių atsakymo.
Mūsų atsakymas yra NE.
Norėjote sužinoti, ar vis dar turite mūsų širdis.
Neturite.
Prašote daugiau galios.
Atsisakome.
Ir atsiimame savąją.
Po beveik septynerių metų Europos Komisijos pirmininkės pareigose Sąjungos padėtis taip pat yra Jūsų vadovavimo rezultatas.
Pagal Europos Sąjungos sutartis Europos Parlamentas turi galią atstatydinti Europos Komisiją.
Jis neįvykdė šios atsakomybės.
Politinė valdžia galiausiai priklauso žmonėms. Kai jų atstovai nesugeba pareikalauti atsakomybės iš valdžią turinčiųjų, žmonės turi prabilti patys.
Todėl ir kalbame.
Jūs praradote mūsų pasitikėjimą.
Jūs praradote mūsų pagarbą.
O žmonių, kurių darbas ir mokesčiai išlaiko Jūsų vadovaujamas institucijas, akyse Jūs praradote visą politinį autoritetą, kurį kada nors turėjote.
Išgirdome Jūsų vertinimą.
Pamatėme Jūsų veiklos rezultatus.
Mūsų išvada tokia: